žliugus

žliugùs, -ì adj. (4) KŽ 1. kuris žliuga, patižęs nuo vandens: Jis mielai brido per žliugų purvą rš. 2. kuris žliaukia: Jie nejautė žliugaus sniego, teškiančio į akis rš. Nusipurtė žliugius lašus rš. | prk.: Buvo dar žiemos laikas, bet žliugus atodrėkis pranašavo greitą pavasarį P.Cvir.

žliugù n. KŽ: Toks oras, žliugù – baisu išeit ir oran Všn. žliugiaĩ adv. KŽ.

3. šlapias, pažliugęs: Pievos žliugios, žemesnėse dirvose bulvių vagutės plūko vandenyje V.Bub.